Kaip prasidėjo mano Omanas?
Jeigu dabar kas nors paklaustų, kaip atsirado „Klajonės.LT“ ir kodėl apskritai pradėjau organizuoti ekspedicijas po Omaną, turbūt daugelis tikėtųsi trumpo atsakymo. Vienos lemtingos kelionės, vieno įvykio ar vienos minties, kuri vieną dieną viską apvertė aukštyn kojomis. Tačiau gyvenime taip nebūna. Nebuvo ryto, kai atsikėliau ir nusprendžiau: „Viskas, nuo šiandien vežiosiu žmones po Omaną.“ Tai buvo ilgas procesas. Ir, tikriausiai, jis prasidėjo gerokai anksčiau, nei pats tai supratau.
Jau dvylika metų gyvenu Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Didžiąją to laiko dalį dirbau visai kitokį darbą, kol prieš penkerius metus pasukau į gidavimą. Tuo metu Emyratai buvo viena populiariausių lietuvių atostogų krypčių. Viskas čia buvo aišku ir pažįstama – Burj Khalifa, prabangūs viešbučiai, didžiuliai prekybos centrai, fontanai, palmės, superautomobiliai. Žmonės atvykdavo būtent to pamatyti ir, reikia pripažinti, nusivylusių beveik nebūdavo.
Man ir pačiam tas darbas patiko. Visada stengiausi, kad žmonėms būtų kuo mažiau rūpesčių. Tačiau net ir vesdamas miesto ekskursijas nenorėjau būti gidu, kuris tik beria datas ar faktus. Norėjau, kad žmogus nuo tos akimirkos, kai įsėda į mano automobilį, iki tos, kai vakare grįžta į viešbutį, galėtų pamiršti visus organizacinius dalykus. Kur dabar važiuosime? Kur statysime automobilį? Kur pietausime? Ar suspėsime? Ką dar verta pamatyti? Visa tai turėjo būti mano rūpestis, o ne jų. Juk žmogus atostogauja ne tam, kad kas pusvalandį priiminėtų sprendimus. Jis atostogauja tam, kad bent trumpam nuo jų pailsėtų.
Ilgainiui supratau, jog būtent tai man šiame darbe patiko labiausiai. Ne pats pasakojimas. Ne istorinių datų vardijimas. Man patikdavo stebėti, kaip žmonės po truputį atsipalaiduoja. Ryte dar klausinėja, kur važiuosime, kiek laiko užtruksime, kada grįšime. Vakare jau nebeklausia nieko. Jie tiesiog mėgaujasi diena.
Iš visų mano organizuojamų ekskursijų buvo viena, kuri man pačiam patikdavo labiausiai. Ji vadinosi „Kitokie Emyratai“. Iš esmės tai buvo visiška priešingybė tam, ko žmonės tikėdavosi iš Emyratų. Vietoje dangoraižių važiuodavome į kalnus ir dykumas, nardydavome su vėžliais, o kartais – ir su smalsiais mažais rykliais. Vietoje prabangių restoranų sustodavome mažame afganų restoranėlyje, į kurį pirmą kartą užėjęs turbūt net nepagalvotum užeiti pietų. Nusitrynę tapetai, jokio įspūdingo interjero, sėdime ant grindų ir valgome rankomis.
Beveik kiekvienoje grupėje atsirasdavo bent vienas žmogus, kuris įėjęs apsidairydavo, o jo veide aiškiai matydavosi vienas klausimas:
– Tikrai čia?
Po pusvalandžio tie patys žmonės jau ragavo patiekalus, kurių skonio iki tol nebuvo patyrę.
Po pietų prasidėdavo ta dienos dalis, kurios laukdavau labiausiai – bekelė. Nesakysiu, kad važiuodavome ten, kur niekas nevažiuoja. Tai nebūtų tiesa. Tačiau buvo viena dykumos dalis, kurios vengdavo net patyrę safario vairuotojai. Ji nuolat keisdavosi – be aiškių vėžių, be orientyrų, kiekvieną kartą vis kitokia. Keleiviams kartais atrodydavo, kad jau viskas – tuoj versimės arba užklimpsime. Ir, tiesą sakant, kartais tikrai užklimpdavome.
Tik man tai niekada neatrodė problema. Bekelėje užklimpti nėra nesėkmė. Tai tiesiog viena kelionės dalių.
Vakare visada užsikurdavome laužą. Man jis buvo ne mažiau svarbus nei pati dykuma. Ragaudavome vietiniame turguje nusipirktus vaisius, kalbėdavomės apie gyvenimą, juokdavomės, dalindavomės savo istorijomis, stebėdavome žvaigždes. Keisčiausia, kad žmonės, kurie ryte vieni kitų dar nepažinojo, vakare jau kalbėdavosi lyg seni bičiuliai.
Kai ateidavo metas važiuoti namo, tyčia neskubėdavau išvažiuoti. Palaukdavau, kol visiškai sutems. Prisipažinsiu – truputį patikdavo dar kartą pakutenti žmonėms nervus. Važiuoti naktį per dykumą daugeliui atrodydavo gerokai baisiau nei dieną. Skirtumas buvo tik tas, kad aš jau žinojau, kas mūsų laukia už kitos kopos, o jie – ne. Tai ir būdavo paskutinė tos dienos intrigėlė.
Po kelių valandų visi suprasdavo tą patį. Dykuma iš tiesų pavojinga. Tačiau ją pažinus baimę pamažu pakeičia smalsumas. O smalsumą – nuotykis.
Turbūt todėl tiek daug žmonių po kelionės sakydavo tą patį:
– Miesto ekskursija buvo labai gera. Bet „Kitokie Emyratai“… čia buvo visa kelionės vyšnia ant torto.
Tokie žodžiai, aišku, džiugindavo. Bet kartu jie privertė susimąstyti. Kodėl žmonėms labiausiai įsimindavo ne garsiausi pasaulio pastatai, o paprastas vakaras prie laužo? Kodėl jie prisimindavo ne didžiausią prekybos centrą pasaulyje, o tą apšiurusį afganų restoranėlį? Kodėl po metų jie man atsiųsdavo ne Burj Khalifos nuotrauką, o dykumos saulėlydį?
Atsakymas buvo paprastas. Žmonės ieško ne vietų. Jie ieško jausmo.
Ir būtent šio jausmo Emyratuose man pradėjo darytis per maža. Ne todėl, kad čia trūktų gražių vietų. Jų tikrai daug. Tačiau tai palyginti nedidelė šalis. Žmonės dažniausiai atskrenda kelioms dienoms ir nori pamatyti tai, dėl ko skrido. Ir tai visiškai normalu.
Tik man pačiam vis dažniau sukdavosi mintis, kad norėčiau parodyti žmogui ne dar vieną objektą. Norėčiau padovanoti jam savaitę, per kurią nereikėtų rūpintis beveik niekuo. Savaitę, kurioje liktų tik kelias, gamta ir nuotykis.
Tada dar nežinojau, kad atsakymą į šią mintį jau buvau radęs prieš kelerius metus.
Ne Emyratuose.
Omane.
Omanas, kuris pats to nežinodamas pakeitė mano darbą
Į Omaną pirmą kartą išvažiavau 2017 metais – kaip paprastas keliautojas, su draugų kompanija ir pačiu paprasčiausiu tikslu: norėjome pamatyti kalnus, kanjonus, dykumas ir jūrą. Atrodė, kad tai bus tiesiog gera išvyka. Tuo metu nė neįsivaizdavau, kad po daugelio metų ten vežiosiu žmones, pasakosiu istorijas ir rodysiu šią šalį visai kitu kampu nei dauguma ją aplankančių.
Pažvelgęs atgal suprantu, kad būtent toje kelionėje pradėjo formuotis mano supratimas, kokios turi būti tikros atostogos. Keisčiausia tai, kad šiandien iš tos savaitės pirmiausia prisimenu ne vietas. Žinoma, prisimenu ir kalnus, ir paplūdimius, ir bekelę. Bet labiausiai prisimenu jausmą.
Tada mums labai pasisekė. Turėjome draugę, kuriai tiesiog padavėme Omano bekelės knygą. Taip, tikrą popierinę knygą. Su tikrais puslapiais. Pasakėme tik vieną sakinį:
– Sudėliok maršrutą.
Ir ji sudėliojo.
Tik šiandien suprantu, kokį milžinišką darbą ji tada padarė. Tą knygą turiu iki šiol. Atsivertęs pirmiausia matau ne nuotraukas, o šimtus geltonų lipnių lapelių su pastabomis. Kiekvienas jų primena vieną tos kelionės sprendimą.
Aš esu iš tų žmonių, kurie viską planuoja. Jeigu kur nors važiuoju, dažniausiai iš anksto būna išnagrinėti žemėlapiai, keliai, alternatyvos, degalinės, nakvynės, orai ir dar dešimtys įvairių „o jeigu…“. Man taip patinka. Tačiau tai reiškia ir kitą dalyką – galva beveik niekada neišsijungia. O toje kelionėje atsitiko priešingai. Pirmą kartą po labai ilgo laiko kažkas galvojo už mane. Iki smulkmenų.
Net vairuojant racijoje vis pasigirsdavo priekyje važiuojančio draugo balsas:
– Už kilometro sukam į kairę.
Po kiek laiko: – Dabar į dešinę.
Dar po kelių kilometrų: – Atsargiai, gulintis policininkas.
Man nereikėjo žiūrėti į navigaciją. Nereikėjo svarstyti, ar čia tas posūkis, ar jau pravažiavome reikiamą vietą, koks objektas bus kitas. Šiandien, pačiam planuojant ekspedicijas, labai gerai suprantu, kiek daug darbo slepiasi už tokios, atrodytų, paprastos kelionės.
Rytais atsikeldavome visi beveik tuo pačiu metu. Nebūdavo jokio skubėjimo, jokio žadintuvo todėl, kad „dar reikia suspėti į viešbučio pusryčius“. Tiesiog išlįsdavome iš palapinių, užsikurdavome viryklę, pasidarydavome pusryčius ir ramiai pradėdavome dieną. Apie vaizdus, kuriuos matydavome rytais, net nepasakosiu. Juos reikia pamatyti savo akimis.
Toliau – rutina. Suskleisti palapinę. Sulankstyti stalą. Užkelti jį ant automobilio stogo. Susitvarkyti stovyklavietę. Niekas nebesakydavo, ką daryti. Kiekvienas automatiškai pasiimdavo savo darbą. Tokiose kelionėse darna yra ne mažiau svarbi už gerą maršrutą.
Per dieną įveikdavome nemažus atstumus. Bet kelionės nematavome kilometrais. Sustodavome ten, kur kažkas patraukdavo akį. Kartais tai būdavo įspūdinga panorama. Kartais – vienišas medis dykumos pakraštyje. O kartais tiesiog vieta, kurioje norėdavosi pabūti dar kelias minutes. Nebuvo jokio skubėjimo. Jeigu reikėdavo – paremontuodavome automobilį. Jei išalkdavome – pasigamindavome pietus ten, kur tuo metu buvome. O kartais tiesiog atsisėsdavome tyloje ir žiūrėdavome į horizontą, kuris atrodė neturintis pabaigos.
Vakare visada atvažiuodavome į mūsų draugės suplanuotą vietą. Tą dieną ji tapdavo svarbiausiu tašku. Pasibaigus nuotykiams grįždavome į savo mažą rutiną – palapinė, stalas, paprasta vakarienė ir miegas. Ne todėl, kad nebūdavo ką veikti. Tiesiog po ilgos dienos kelyje, po saule ir smėlyje, jėgų dažniausiai likdavo tik vienam – užmerkti akis ir pailsėti prieš kitą rytą.
Dabar skaitant visa tai gali atrodyti, kad pasakoju apie idealią kelionę, kurioje viskas sekėsi pagal planą. Tikrai ne. Gedimų buvo. Kartais tekdavo ieškoti sprendimų. Kartais kažkas neveikdavo taip, kaip tikėjomės. Tačiau keisčiausia, kad nė vieno iš tų momentų neprisimenu kaip problemos. Tai buvo tiesiog gyvenimo kelyje dalis. Tokia pat natūrali kaip pusryčių gaminimas, palapinės statymas ar automobilio ištraukimas iš smėlio.
Grįžęs namo dar kelias savaites negalėjau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Atrodė, kad galva buvo atpratusi nuo nuolatinio mąstymo. Nesupratau kodėl. Juk fiziškai buvome pavargę. Per savaitę nuvažiavome daugybę kilometrų, kasdien kažką veikėme. Tai tikrai nebuvo poilsis prie baseino.
Apie tai galvojau ilgai. Ir tik po kurio laiko supratau. Per visą savaitę beveik nereikėjo priimti sprendimų. Kažkas tai jau buvo padaręs už mus. O pasirodo, būtent nuo nuolatinio sprendimų priėmimo galva pavargsta labiausiai.
Tada dar net neįsivaizdavau, kad po daugelio metų bandysiu žmonėms sukurti lygiai tokį pat jausmą. Kai atsikeli ryte, išgeri kavos ir žinai, kad šiandien tau nebereikės galvoti beveik apie nieką.
Tuo metu tai buvo tik maža mintis kažkur giliai viduje. Ji dar laukė savo laiko. Grįžau į Emyratus, toliau dirbau gidu, vedžiau ekskursijas, ir gyvenimas tekėjo kaip anksčiau. Bet ta mintis jau buvo pasėta. Reikėjo tik laiko, kad ji išaugtų į tai, kuo gyvenu šiandien.
Treileris, kurio niekas nepardavinėjo
Po kelionės į Omaną praėjo nemažai laiko. Toliau dirbau gidu Emyratuose, vedžiau ekskursijas, kūriau naujus maršrutus. Tačiau ta kelionės idėja niekur nedingo. Priešingai – kuo daugiau apie ją galvojau, tuo aiškiau supratau, kad jeigu kada nors kursiu tokias ekspedicijas, norėsiu žmonėms suteikti tą patį jausmą, kurį pats patyriau Omane – laisvę būti ten, kur nėra minios, grafikų ir nuolatinio skubėjimo.
Bet tam reikėjo vieno labai svarbaus dalyko – namų ten, kur jų nėra.
Gražiausios vietos dažniausiai prasideda ten, kur baigiasi patogumai. Ten nėra viešbučio. Nėra elektros. Nėra dušo. Kartais nėra net jokio ženklo, kad žmogus ten kada nors buvo. Ir būtent todėl jos tokios ypatingos.
Tada ir pradėjau galvoti apie treilerį. Iš pradžių viskas atrodė labai paprasta – nusiperki, prisikabini prie automobilio ir važiuoji. Tačiau kuo daugiau ieškojau, tuo aiškiau supratau, kad dauguma treilerių sukurti ne kelionei, o asfaltui. Jie buvo gražūs, patogūs, prabangūs. Bet man reikėjo ne daikto, kurį galima pasistatyti gražioje kempingo aikštelėje. Man reikėjo treilerio, kuris važiuotų ten, kur važiuoja mano automobilis.
Rinkoje nieko tinkamo neradau. Todėl nusprendžiau pasigaminti pats. Nuo nulio.
Tai nebuvo pirmas kartas, kai kažką kūriau savo rankomis. Mokėjau virinti, dirbti su metalu, medžiu, elektra. Automobilį visada remontuodavau pats. Namuose irgi dažniau ieškodavau savo sprendimo, negu kviesdavau meistrą. Tačiau vieno dalyko iki tol nebuvau daręs – niekada nebuvau statęs kemperio. Ir šiandien man atrodo, kad tai net buvo privalumas.
Kaip pavyzdį pasirinkau australų sukurtą bekelės treilerį. Pagal jį pasidariau pirmuosius brėžinius ir pradėjau gaminti važiuoklę. Tuo metu draugas Mindaugas nusipirko kinišką treilerį, sukurtą pagal labai panašią australišką koncepciją. Man tai buvo tikra dovana. Galėjau ne tik žiūrėti nuotraukas internete, bet ir realiai išbandyti tai, ką pats tuo metu projektavau. Būtent tada supratau vieną labai paprastą tiesą – gražus sprendimas dar nereiškia gero sprendimo. Kai kurios idėjos atrodė įspūdingai brėžiniuose. Kitos puikiai atrodė nuotraukose. Bet realiame gyvenime jos buvo tiesiog nepatogios. Todėl nemažą dalį savo pirminių sumanymų teko išmesti ir pradėti projektuoti iš naujo.
Toliau prasidėjo turbūt įdomiausia viso projekto dalis. Reikėjo sukurti erdvę, kurios dar nebuvo. Ant suvirinto rėmo iš kartoninių dėžių pradėjau dėlioti būsimo treilerio vidų. Iš dėžių atsirado lova, tualetas, spintelės, praėjimai.
Kviečiausi draugus ir sakydavau:
– Atsisėsk.
– Dabar atsistok.
– Pabandyk praeiti.
Iš šalies turbūt atrodė juokingai. Suaugę žmonės vaikšto po būsimo treilerio griaučius tarp kartoninių dėžių ir ginčijasi dėl kelių centimetrų. Bet tai buvo viena svarbiausių viso projekto dalių. Jeigu lova nepatogi – žmogus tai jaus kiekvieną naktį. Jeigu praėjimas per siauras – prisimins kiekvieną rytą. Tokias klaidas daug lengviau ištaisyti garaže, negu tada, kai treileris jau baigtas.
Šiandien žmonės, pirmą kartą pamatę treilerį, dažniausiai sustoja. Vienus patraukia futuristinė forma. Kitus – dideli ratai, orinė pakaba ar ištraukiama virtuvė. Man visa tai, aišku, irgi patinka. Bet kai prisimenu, kaip jis gimė, matau ne metalą ir ne techniką.
Matau garažą, pilną kartoninių dėžių.
Trys metai, kurių beveik niekas nematė
Kai treileris pagaliau pradėjo panašėti į tai, ką buvau įsivaizdavęs, prasidėjo tikrasis darbas. Testavimas, klaidų ieškojimas, lūžusių mazgų stiprinimas. Ir šiandien dar kartais kas nors išlenda, bet tokių vietų jau liko gerokai mažiau. Tikriausiai taip ir turi būti – geri daiktai gimsta ne braižymo lentoje, o realiame gyvenime.
Lygiagrečiai su treilerio statyba rinkau, o tiksliau – siurbiau visą įmanomą informaciją apie Omaną. Neradau nė vieno maršruto, kuris atitiktų tai, ką norėjau sukurti, todėl teko viską dėliotis pačiam, po mažą gabalėlį. Norėjau, kad kiekviena diena turėtų prasmę. Kad vienas vaizdas natūraliai nuvestų prie kito. Kad po ilgo kelio žmogus atsidurtų vietoje, kurioje pirmoji mintis būtų: „Dėl šito buvo verta čia važiuoti.“ Norėjau, kad vakaro stovykla būtų ne tiesiog lygesnė vieta nakvynei, o vieta, kur ryte norėtųsi išlįsti iš treilerio su kavos puodeliu rankoje ir kelias minutes tiesiog patylėti.
Tai nebuvo maršruto planavimas. Tai buvo jausmo planavimas.
Šiandien informaciją surasti daug lengviau negu prieš dešimt metų. „TikTok“, „Instagram“, „YouTube“ – žmonės kasdien rodo, kaip stovi ant skardžio virš debesų, neria per kalnų tarpeklius ar geria arbatą laukiniame paplūdimyje. Tokių nuorodų mano „Apple Notes“ užrašuose – šimtai, o gal jau ir tūkstančiai. Tačiau mane domino ne tik gražūs vaizdai. Mane domino klaidos. Kur jie nusivylė? Kur tikėjosi daugiau? Kur internete vieta atrodė įspūdingiau negu realybėje? Kur kelias pasirodė sunkesnis, negu buvo aprašyta? Būtent tokios istorijos dažniausiai duoda daugiausia naudos.
Kartkartėmis pats išvažiuodavau į Omaną. Kelioms dienoms. Kartais savaitei. Iš šalies galėjo atrodyti, kad tiesiog važiuoju pakeliauti. Iš tikrųjų tai buvo darbas. Tik labai kitoks. Kartais nuvažiuodavau du šimtus kilometrų vien tam, kad suprasčiau – šitos vietos klientams nerodysiu. Kartais kelias valandas važiuodavau kalnų keliu ir suprasdavau, kad internete jis atrodė gerokai lengvesnis. Kartais rasdavau paplūdimį, kuris nuotraukose priminė rojų, o atvykęs pamatydavau dešimt palapinių, garsiai grojančią muziką ir minią žmonių. Tokias vietas tiesiog išbraukdavau. Ne todėl, kad jos blogos. Todėl, kad jos nebeatitiko to jausmo, kurį norėjau sukurti.
Po truputį pradėjo gimti visai kitas Omano žemėlapis. Ne turistinis. Manasis. Žemėlapis, kuriame pažymėta ne tik kur gražu, bet ir kur verta sustoti ilgiau. Kur geriausia išsivirti arbatos. Kur verta laukti saulėlydžio. Kur saulėtekis būna toks, kad nesinori net kalbėti. Kur paskutinė degalinė prieš ilgą biakelės ruožą. Kur geriau neprivažiuoti po lietaus. O kur galima drąsiai planuoti naktį.
Kuo daugiau važinėjau, tuo labiau supratau vieną dalyką – Omano iki galo pažinti neįmanoma. Visada atsiras kelias, kuriuo dar nevažiavai. Kanjonas, apie kurį sužinosi tik rytoj. Žmogus, kuris parodys vietą, apie kurią iki tol net nebuvai girdėjęs. Ir turbūt būtent tai mane labiausiai žavi. Po dvylikos metų Emyratuose daug kas tapo pažįstama. O Omane beveik kiekviena kelionė dar sugeba nustebinti. Labai norėčiau, kad tas jausmas niekada nedingtų.
Kai pagaliau atėjo laikas pirmajai kelionei su klientais, prisipažinsiu – jaudinausi. Ne dėl kelio. Ne dėl treilerio. Ne dėl to, ar viskas vyks pagal planą. Labiausiai jaudino vienas klausimas. Ar jie pajus tą patį, ką kažkada pajutau aš? Ar po savaitės jie grįš namo supratę, kad bent trumpam buvo pamiršę visus kasdienius rūpesčius?
Pirmoji kelionė baigėsi. Grįžome namo. Treileris grįžo su naujais įbrėžimais. O aš – su pilna galva užrašų. Jau tą patį vakarą pradėjau rašytis, ką reikia pakeisti. Kur verta važiuoti kitaip. Kur sustoti ilgiau. Ką treileryje patobulinti.
Pirmoji kelionė nebuvo finišas.
Ji buvo tik pradžia.
Kaip ir statant treilerį, pirmasis bandymas niekada nebūna tobulas. Tačiau būtent jis parodo, ką dar galima padaryti geriau.
Ir žinote, kas man šiandien patinka labiausiai?
Ne tai, kad jau turiu maršrutus. Ne tai, kad treileris važiuoja. Net ne tai, kad žmonės po kelionių pasako gražius žodžius.
Man labiausiai patinka tai, kad šis projektas vis dar nėra baigtas.
Jis vis dar klajoja.
Turbūt todėl ir pavadinau jį „Klajonės.LT“.
Nes tą dieną, kai pagalvosiu, kad jau viską žinau, baigsis pati įdomiausia šios istorijos dalis. O kol dar yra kur pasukti iš kelio, kol dar yra kur nuklysti ir atrasti kažką naujo, tol ši istorija dar tik rašoma.