- Apie Mus
- Kryptys
Populiariausios kryptys
- Klajonių istorijos
- Kontaktai

Jeigu šiandien manęs paklaustų, kiek kainavo šitas treileris, atsakyčiau tiesiai – už tiek pat galėjau nusipirkti gamyklinį kinišką. Tik tokio man nereikėjo.
2023 metų vasarą nusprendžiau važinėti po Omaną. Vien mašinos ir palapinės neužteko. Reikėjo bazės bekelei, kurioje būtų galima normaliai gyventi: dušas, tualetas, virtuvė, kondicionierius, elektra ir vanduo.
Peržiūrėjau krūvą australiškų, amerikietiškų ir kiniškų variantų. Vieni skirti asfalto kempingams, kiti – ramiam šeimyniniam poilsiui. Tie, kurie traukė akį, kainavo kosmosą, o pigesniuose matėsi pernelyg daug kompromisų.
Išvada buvo paprasta – reikia rinkti pačiam.


















Emyratuose neradau nieko, kam būčiau galėjęs ramiai atiduoti tokį darbą. Su vietiniais servisais patirties turiu per akis – atiduodi pataisyti vieną daiktą, atsiimi sulaužytus du. Dėl to ir savo „Toyota Sequoia“ tvarkau pats.
Čia nebuvo standartinis projektas, kur išduodi instrukciją ir lauki rezultato. Kiekviena detalė nestandartinė. Žmogus turėjo ne tik virinti, bet ir suprasti, kam to reikia.
Vienintelį kartą pasamdžiau žmones aliuminio rėmui suvirinti. Dvi dienas idealiai gaudžiau geometriją, viską užfiksavau. Tą pačią dieną darbininkas, nieko nesuprasdamas, paėmė ir apvertė iki galo nesuvirintą rėmą. Dvisavaitinis darbas nuėjo šuniui ant uodegos per minutę – teko viską pjaustyti ir rinkti iš naujo.
Tiesa, CNC pjovimas ir miltelinis dažymas praėjo be dramų. Tai buvo vienintelės paslaugos, kurias gavau be nervų.
Proporcijas skaičiavau iš nuotraukų internete. Važiuoklę nusibraižiau su „CorelDRAW“, nusipirkau metalą, įvores, pagalves, amortizatorius ir pradėjau virinti.
Kai važiuoklė atsistojo ant ratų, visą kėbulą persikėliau į 3D programą. Iš ten jau ėjo failai tiesiai į CNC stakles aliuminiui pjauti.
Vidaus erdvę matavausi paprasčiausiai – iš kartoninių dėžių. Dėžė vietoj lovos, dėžė vietoj tualeto, dėžė vietoj spintos. Taip matosi, ar bus įmanoma praeiti, atsisėsti ir ar nereikės vaikščioti susirietus.
Iš pradžių duris planavau gale. Bet kaip tik tuo metu draugas Mindaugas nusipirko kinišką treilerį su įėjimu iš galo. Nuvažiavau, pamačiau gyvai – ne, nesąmonė. Perdariau įėjimą į šoną. Sutaupiau svorio ir gavau daug patogesnį išplanavimą.
Beje, Mindaugo gamyklinis treileris vėliau išlindo su krūva gedimų ir konstrukcinio broko, todėl džiaugiausi, kad nenuėjau lengviausiu keliu.
Treilerio išvaizda man buvo svarbi. Nenorėjau eilinės dėžės ant ratų. Jis turėjo derėti prie mano „Sequoia“ – grubus, masyvus, atrodantis taip, lyg pravažiavęs bet kur.
Gido darbe ne kartą mačiau, kaip žmonės prabėga pro „Ferrari“ ir eina fotografuotis prie mano mašinos, nes ji atrodo kaip tankas. Tokio paties charakterio norėjau ir treileriui.
Dabar gatvėje į jį nuolat žiūri. Vieniems panašu į „Cybertruck“, kitiems – į karinę techniką. Kai atvežiau priekinę dėžę dažyti, dirbtuvių vadovas išėjo į kiemą išsigandęs, kad čia kokia nors kariuomenės užsakymo mašina atvažiavo.
Išmatavimai nemaži: 6 metrų ilgis, 2,1 metro plotis. Bet tai ne dėl grožio. Jei nori viduje gyventi, o ne tik pernakvoti – reikia erdvės.
Kai treileris dar stovėjo garáže, pas mane užsuko kemperių gamintojai iš Lietuvos. Buvo įdomu išgirsti profesionalų nuomonę. Pažiūrėjo, įvertino – pasakė, kad sprendimai teisingi, tik pakomentavo, kad su rėmo tvirtumu stipriai perlenkiau lazdą. Toks rėmas atlaikytų triskart didesnes apkrovas. Bet užtat ramu.
Kilmė paprasta – paėmiau du „Toyota Tundra“ galinius tiltus, pjausčiau ir perdariau į nepriklausomą pakabą. Oro pagalvės nuo „Sequoia“, o ant kiekvieno rato – po du amortizatorius.
Prošvaisa reguliuojasi nuo 25 iki 50 cm. Jei stovyklavietė nelygi, mygtuko paspaudimu išsilygina pats.
Dvi ašys man reikalingos tam, kad svoris pasiskirstytų tolygiai, o važiavimas per akmenis ar laiptus būtų švelnesnis. Pagalvės vienoje pusėje sujungtos tarpusavyje – kai vienas ratas krenta į duobę, oras persipumpuoja į kitą.
Jei prakiūra padanga – ratą tiesiog pakeli oru ir važiuoji toliau trimis ratais. Jei pasikabini ant smėlio – keli ratus po vieną ir kisi lentas.
Stabdžiai – paprasti hidrauliniai automobiliniai. Jokios egzotikos. Detalės pigios, jų yra bet kurioje parduotuvėje.
Kėbulą surinkau iš aliuminio rėmo ir 4 mm ugniai atsparių kompozito plokščių. Nors visi sakė, kad su tvirtumu perlenkiau, per tūkstančius kilometrų bekelėje kėbulas nė karto nepavedė.
Viduje: 160 litrų vandens, karštas dušas, tualetas, šaldytuvas, lauko virtuvė, kondicionierius.
Elektrai sumontavau 900 Ah LiFePO₄ akumuliatorius, tris 300 W saulės modulius ir 3000 W inverterį. Kraunasi nuo saulės, nuo 220 V lizdo arba važiuojant iš mašinos generatoriaus.
Jokių triukšmingų generatorių nenaudojame. Elektros užtenka, kad kondicionierius suktųsi visą naktį be sustojimo.
Valdymą surinkau ant „Raspberry Pi“ su „Home Assistant“. Ekrane arba telefone matau viską: baterijų likutį, vandenį, temperatūras, GPS. Iš ten pat valdosi šviesos, kompresorius, pakaba ir išsilyginimas.
Taip pat padariau greitą padangų nuleidimą ir pripūtimą tiesiai iš treilerio – nereikia lankstytis prie kiekvieno rato su manometru dykumoje.
Vienas sprendimas, kurio nemčiau niekur kitur – nuotekų sistema. Artimuosiuose Rytuose kemperių aikštelių su tualetų išpylimo taškais tiesiog nėra. Nuvažiuoji į dykumą – ir ką daryti?
Padariau mini nuotekų valymo sistemą – nuosėdų separatorius ir biologinis valymas pagal namo valymo įrenginio principą. Kai pasakojau pažįstamiems, ką darau, visi pirštu prie smilkinio sukiojo.
Veikia. Į pilko vandens baką bėga švarus vanduo be jokio smarvės ar likučių.
Nėra projekto be nesąmonių. Didžiausia klaida – bandymas pačiam gamintis langus. Sudeginau krūvą laiko, išleidau krūvą pinigų, o galiausiai vis tiek teko pirkti gamyklinius. Du savadarbiai langai dar liko, nes nerandu atitinkamo dydžio, bet laikui bėgant išmesių ir juos.
Pirmoji bekelė parodė silpnas vietas: iškart sulinko oro pagalvės atrama. Vėliau Omane nulūžo viena pakabos šakė. Solution? Ratą pakėliau oru aukštyn ir ant trijų ratų nuvažiavau iki artimiausio suvirintojo.
Čia ir yra savadarbės technikos pliusas. Aš žinau kiekvieną varžtą, žinau, kur eina koks laidas ar vamzdis. Gedimas dykumoje yra tiesiog techninė užduotis, o ne panika.
Gamyba užtruko tris vasaras. Dirbau po 14–16 valandų per parą prie +45–48 °C karščio ir brutalios drėgmės. Sunkiausia buvo ne fizinis nuovargis, o tai, kad darai, išbandai, pamatai kad blogai, ardaisi ir darai iš naujo.
Treileris jau pravažiavo apie 12 000 kilometrų. Šeši etapai Omane, JAE dykumos, „Sugar Dunes“, Jabal Shams kalnai, Musandamas.
Gedimų buvo, bet turint omeny, kur jis važiavo – smulkmenos. Po kiekvienos kelionės kažką patobulinu.
Ar daryčiau vėl? Taip.
Dabar daryčiau greičiau, paprasčiau ir pigiau, bet pats rezultatas būtų toks pat. Nes gavau daiktą, kuris veikia ten, kur kiti sulūžta.
Dar liko smulkmenų: kampučiai, lentynos, apdaila, keli langai. Bet toks projektas niekada nebūna 100% baigtas.
Pavadinom jį „Sraige“.
Pirmoji kelionė su treileriu įvyko ne tada, kai viską galutinai užbaigiau.
Prasidėjus neramumams regione gavau skambutį, kad būtų gerai porai dienų pasitraukti iš savo kaimo. Susidėjau daiktus, pasiėmiau katiną ir išvažiavau kelioms naktims į dykumą. Treileris tuo metu dar nebuvo iki galo izoliuotas, tačiau pagrindinės sistemos jau veikė.
Pirmi šimtas kilometrų buvo vien stresas. Girdėjau kiekvieną garsą ir kiekvieną krestelėjimą. Kiekvienoje degalinėje sustodavau, apeidavau treilerį, tikrindavau, ar nekaista guoliai, ar niekas neatsikabino ir ar viskas vis dar laikosi savo vietose.
Tai buvo pirmas važiavimas, pirma bekelė ir pirmos naktys. Treileris dar nebuvo baigtas, tačiau jau galėjo atlikti tai, kam buvo kuriamas.