Jei atvirai, Klajonės.LT atsirado ne iš verslo plano.
Atsirado iš smalsumo.
Kai atvykau į Jungtinius Arabų Emyratus, neturėjau jokio plano tapti gidu. Kaip ir daugelis emigrantų, atvažiavau trumpam. Tik tas „trumpam“ kažkaip užsitęsė.
Dirbau įvairius darbus, tačiau laisvalaikiu visada stengdavausi ištrūkti iš miesto. Mane traukė kalnai, dykumos, pakrantės ir vietos, kurių nerasi turistiniuose lankstinukuose. Kuo daugiau važinėjau, tuo daugiau atrasdavau. O kuo daugiau atrasdavau, tuo dažniau draugai pradėdavo prašyti parodyti tas vietas ir jiems.
Taip po truputį atsirado gidavimas.
Vėliau atėjo Expo 2020 ir viskas įsisuko gerokai greičiau nei planavau. Keliautojų daugėjo, maršrutų daugėjo, patirties daugėjo. Tačiau kartu pradėjau pastebėti ir kitą dalyką.
Klasikinės ekskursijos man darėsi per daug nuspėjamos.
Ne todėl, kad jos blogos. Tiesiog man visada buvo įdomiau tai, kas yra šiek tiek toliau nuo pagrindinio kelio.
Turbūt didžiausią įtaką tam padarė viena kelionė po Omaną 2017 metais.
Joje pirmą kartą gyvenime patyriau tikrą poilsį. Ne tą, kai guli prie baseino ir tikrini telefoną kas penkias minutes. O tokį, kai savaitę laiko nereikia priimti nė vieno sprendimo.
Ryte atsikeli. Papusryčiauji. Susikrauni stovyklą. Važiuoji.
Vakare atsiduri ten, kur reikia būti. Kartais prie kalnų. Kartais prie vandenyno. Kartais prie kokio nors wadi, kurį sunku net ištarti.
Vakarienė. Laužas. Pokalbiai. Miegas.
Ir kitą dieną iš vėl naujo tokiu pat ritmu.
Po tos kelionės supratau vieną labai paprastą dalyką – žmonės ilsisi ne tada, kai nieko neveikia. Žmonės ilsisi tada, kai nebereikia nieko planuoti.
Būtent tą jausmą ir bandau perduoti savo klajonėse.
Tam prireikė ne vienerių metų pasiruošimo. Reikėjo sukurti transportą, kuris galėtų nuvežti ten, kur nevažiuoja turistiniai autobusai. Reikėjo sugalvoti, kaip komfortiškai gyventi laukinėje gamtoje. Reikėjo sukaupti patirtį, kuri leistų jaustis ramiai net tada, kai artimiausia civilizacija lieka už kelių valandų kelio.
Todėl daug dalykų, kuriuos naudojame šiandien, buvo sukurti ne parduotuvėje, o mano paties dirbtuvėse.
Mėgstu suprasti, kaip veikia daiktai. Mėgstu žinoti, kodėl jie veikia. Ir dar labiau mėgstu mokėti juos sutaisyti, jei kažkas nutinka.
Tai galioja ne tik technikai.
Lygiai taip pat žiūriu ir į keliones.
Man patinka suprasti vietas, žmones, kultūrą ir istorijas, kurios slepiasi už gražių nuotraukų.
Gal todėl po daugiau nei dešimtmečio šiame regione vis dar atrandu naujų vietų ir vis dar noriu važiuoti ten, kur dar nebuvau.
Omanas šiandien yra tik pradžia.
Toliau laukia Saudo Arabija ir kitos šalys, kuriose dar pilna neatrastų kelių.
Nors, tiesą sakant, kartais patys įdomiausi nuotykiai prasideda ten, kur kelio jau nebėra.