4 300 kilometrų per Omaną: aštuonios dienos laukinėje gamtoje

Įžanga

Kelionei ruošiausi ilgus trejus metus – gaminau treilerį, rinkau lankytinas vietas, dėliojau maršrutą ir po truputį pats jį testavau. Planavau organizuoti tokias klajones visiems lietuviams, norintiems pamatyti Omaną kitokį, nei jį rodo turizmo kompanijos. Turbūt niekas negalėjo patikėti, kad regioną užklups neramūs laikai. Bet yra kaip yra. Net jei niekas neatvyks iš Lietuvos, gyvenantiems Emyratuose juk irgi norisi atostogų.

Tad štai kokią klajonę susidėliojome su tautiečiais iš Abu Dabio. Keliavome dviem ekipažais: vieną automobilį vairavau aš ir vežiau dar du keliautojus, o kitą vairavo mano draugas Mindaugas.

– 8 dienos ir 7 naktys;

– apie 4 300 km;

– du visureigiai su bekelės treileriais;

– visiškas „off-grid“;

– visos nakvynės laukinėje gamtoje;

– maršrutas iš Abu Dabio per visą Omaną ir atgal.

1 diena – naktinis išvažiavimas iš Abu Dabio ir miegas Jebel Shams

Maršrutas: Abu Dabis → Al Ainas → Jebel Shams

Atstumas: apie 600 km

Sakau – pirma diena, nors iš tiesų tai buvo naktis.

Iš Abu Dabio išvažiavome vėlai vakare, apie 21 val. Nors iki nakvynės vietos buvo apie 600 km, ją pasiekėme jau tekant saulei – apie 5.30 val. Taip nutiko todėl, kad paskutiniai 26 km driekėsi stačiais, neasfaltuotais kalnų keliukais.

Vaizdai buvo kerintys: gilūs skardžiai nusidažė saulėtekio spalvomis. Todėl kai kurie iš mūsų net nėjo miegoti – persiavė žygio batais ir išėjo apžiūrėti šalia esančių viršūnių. Miegoti nuėjome tik apie 6 val. ryto, o pamiegoję maždaug keturias valandas jau turėjome keltis, greitai papusryčiauti ir judėti toliau. Prieš akis laukė 1 000 km kelias iki kitos nakvynės vietos, tik jau visai kitame regione.

2 diena – ilgas pervažiavimas per visą Omaną į Dhofaro regioną

Maršrutas: Jebel Shams → Salalah

Atstumas: apie 1 000 km

Atsikėlę apie 11 val. greitai papusryčiavome, išgėrėme kavos ir arbatos, pasifotkinome ant nerealiai atrodančių šlaitų, kameromis pagavome didžiulius kalnų erelius, aplink bėgiojančias avis bei kalnų ožkas ir pasileidome į kelią.

Nusileidę nuo Jebel Shams kalno pasukome Salalah ir Dhofaro regiono link.

Kelionė buvo ilga ir varginanti. Vaizdai pro langą beveik nesikeitė. Tačiau tai neišvengiama šios klajonės dalis – norėjome kuo greičiau persikelti į kitą Omano galą ir jau ten pradėti įdomiausių vietų lankymą. Juokėmės iš vieno vaizdelio navigacijoje: „Už 768 km žiede važiuokite tiesiai.“ Atrodytų, koks tikslas trenktis taip toli, jei beveik 950 km kelio driekiasi per tuščią dykumą, tokią pačią kaip, pavyzdžiui, Emyratuose?

Tačiau viską pakeitė paskutiniai 50 km. Pradėjus kilti į kalnus, oras staiga smarkiai atvėso – nuo buvusių 42 iki 26 laipsnių. Kelias išnyko rūke, o orą gaivino švelni dulksna.

Į Salalah įvažiavome jau gerokai po vidurnakčio. Kelionės pradžioje navigacija rodė, kad atvyksime apie 22 val., bet galiausiai vėl užtrukome gerokai ilgiau. Nakvynės vietą pasiekėme tik apie 3 val. nakties, nes paskutinius du kilometrus teko važiuoti visiška bekele per aštrius akmenis. Neretai reikėjo išlipti, pasišviečiant prožektoriumi paeiti į priekį ir išsiaiškinti, kur galėsime važiuoti toliau. Jėgų arbatoms jau nebebuvo, todėl tiesiog nuėjome miegoti.

3 diena – pirma pažintis su Dhofaro pakrante

Maršrutas: Salalah apylinkės → vakarinė Dhofaro pakrantė → Shaat kalnai

Atstumas: apie 117 km

Po dviejų sunkių dienų pagaliau galėjome normaliau išsimiegoti.

Ryte akį džiugino visai kitokie vaizdai, nei esame įpratę matyti gyvendami Emyratuose. Viską gaubė tiršti debesys – mes buvome tiesiog debesyje. Lauke laikėsi sąlyginai vėsūs 26 laipsniai. Ore skambėjo keistas garsas – stipri bangų mūša. Pasirodo, naktį privažiavome pasaulio kraštą: stovėjome ant 730 m aukščio skardžio, o apačioje jį skalavo Arabijos jūros bangos.

Kiek tolėliau, pro žemai slenkančius debesis, pasimatė didelio laivo liekanos. Internetai sako, kad tai 2001 metais pastatytas 127 metrų ilgio krovininis laivas „MV Jernas“, kadaise plaukiojęs su Bahreino vėliava, kurį 2018 metais ciklonas stumtelėjo į uolėtą krantą.

Įspūdingai atrodė ir dar viena didžiulė uola. Ji buvo tokio pat aukščio kaip skardis, ant kurio miegojome, tik atskilusi nuo viso kalno. Tarpas nedidelis – apie 10 metrų. Šią vietą nakvynei parinkau tikrai ne atsitiktinai: šis taškas dažnai minimas kitų keliautojų dienoraščiuose.

Toliau – įprasta rutina: greiti pusryčiai, kava, arbata ir į kelią. Šypseną kėlė prisiminimai, kaip iš vakaro važiavome į šią nakvynės vietą. Naktį, paskendę debesyse, daugybę kartų klaidžiojome beveik lygiu lauku. Dieną, kai matomumas siekė bent 100 metrų, susiorientavome labai greitai.

Iš nakvynės vietos pajudėjome tik apie 13 val. ir patraukėme vakarinės Dhofaro pakrantės link. Kilometrų šią dieną buvo nedaug, tačiau po ilgų ir vienodų dykumos kelių pagaliau prasidėjo tai, dėl ko ir važiavome į Salalah regioną – kalnai, rūkas, žaluma ir žemai apačioje matoma Arabijos jūra.

Birželio pabaigoje musonų sezonas dar tik prasidėjo, tad Salalah kalnai buvo vos pradėję puoštis žaluma. Tačiau tą dieną žavėjo ne vien ji. Stabtelėjome paplūdimyje, į kurį važiuojant mus lydėjo kupranugarių kaimenė. Jūroje išsimaudyti išdrįsau tik aš – bangos buvo galingos. Apskritai vasarą šiame regione jūra visada siautėja. Nevyksta net giluminis nardymas.

Važiuodami toliau pro langus stebėjome kalnų serpantinus, rausvo akmens šlaitus ir vietomis prasimušančius žalumos lopinėlius. Kita nakvynė buvo numatyta Fazayah paplūdimyje, tačiau pakeliui pamatėme nerealų vaizdą: važiavome kalno viršūne, o žemai po mumis plaukė debesys. Vaizdas užbūrė. Visi pritarėme, kad čia bus nuostabi vieta nakvynei.

Kadangi mūsų treileriai skirti bekelei, drąsiai nusukome nuo kelio(rytojaus dieną sužinojome šio nusukimo pasekmes treileriui), vėl privažiavome prie skardžio ir įsirengėme trečiąją stovyklą. Iki tol neturėjome laiko normaliai pavalgyti, tad mūsų keliautojai pasisiūlė paruošti vakarienę. Skaniai pavalgę, šiek tiek paplepėję, visi nuėjome ilsėtis ir kaupti jėgų rytojui.

4 diena – vakarinė pakrantė, Salalah ir Jabal Samhan

Maršrutas: Shaat → vakarinė Dhofaro pakrantė → Salalah → Jabal Samhan

Atstumas: apie 196 km

Rytą neskubėjome. Iš nakvynės vietos pajudėjome tik apie 11 val. ir dar kurį laiką tyrinėjome vakarinę Dhofaro pakrantę. Aplankėme Shaat apžvalgos aikštelę. Aplink buvo daug lankytojų – tai rodė, kad vieta turėtų būti ypatinga, tačiau dėl tirštų debesų nepavyko pamatyti nieko daugiau nei baltą baltą miglą.

Vėliau pasukome atgal į Salalah. Pakeliui aplankėme paplūdimį, kuriame iš pradžių planavome nakvoti, bet vėliau persigalvojome. Jis irgi buvo pasirinktas ne atsitiktinai – tai laukinis paplūdimys, į kurį reikia leistis sudėtingu keliuku. Čia pagaliau įkalbėjau išsimaudyti ir kitus keliautojus, nors bangos siekė maždaug du metrus.

Važiuojant per Salalah miestą nutiko nelaimė (vakarykščio nusukimo pasekmė). Matyt, važiuodamas uolėtais kalnų keliais pažeidžiau treilerio važiuoklę. Gedimas išlindo jau važiuojant asfaltu. Laimė, treileris turi keturis ratus, todėl galėjau vieną jų pakelti ir važiuoti likusiais trimis.

Greitai pavyko rasti žmogų, galintį suvirinti sulūžusią detalę. Kad negaištume keliautojų laiko, su Mindaugu sutarėme, jog jis nuveš žmones aplankyti vietos, į kurią ir buvome pakeliui, kai sulūžo treileris – frankincenso medžių.

Jie išvažiavo, o aš likau ardyti ir remontuoti treilerį. Viskas pavyko: treilerį suremontavau, Mindaugas su keliautojais grįžo, tad pajudėjome toliau. Pakeliui sustojome papildyti treilerių vandens atsargų. Šį kartą be sunkumų – autoplovykloje.

Vakarienei nusipirkome maisto ir nutarėme sustoti kur nors jūros pakrantėje. Radome gražų miesto viešąjį paplūdimį. Praeivių dėmesį stipriai traukė mūsų futuristinių formų treileriai. Smalsuoliai šypsojosi, o kai kurie net priėjo pasikalbėti, kas mes tokie ir ką čia veikiame.

Pavalgę visi aptingome. Pradėjome svarstyti, ar verta važiuoti į kitą nakvynės vietą, ar vis dėlto pasilikti ten, kur buvome. Peržiūrėjęs kitos dienos planą įtikinau visus dar šiek tiek pasikankinti ir vykti į numatytą vietą. Juk tai buvo ne šiaip sau vietelė, o Jabal Samhan kalnas.

Jį pasiekėme jau apie 1.30 val. Po beveik keturiolikos valandų kelyje ir mano remonto darbų jėgų ilgam vakarojimui nebebuvo, todėl gana greitai sugulėme miegoti.

5 diena – iš Jabal Samhan į Khaluf

Maršrutas: Jabal Samhan → rytinė Dhofaro pakrantė → Khaluf

Atstumas: apie 846 km

Jabal Samhan kalnuose išsimiegojome iki ryto ir į kelią pajudėjome apie 11 val.

Ryte keliautojai jau žavėjosi vaizdais virš debesų. Samhan kalnas toje vietoje siekė apie 1,3 km, o apačioje matėsi Mirbat miestelis. Papusryčiavę pradėjome leistis žemyn. Kelias darėsi vis šlapesnis, aplink daugėjo žalumos. Gatvėse vaikščiojo ne tik kupranugariai, bet ir karvės. Palikdami Salalah pagalvojome, kad šiai gaivai reikėjo skirti bent dar vieną dieną.

Leisdamiesi pakrantės link sustojome dar vienoje ypatingoje vietoje – antigravitaciniame taške. Atrodo, kad stovi įkalnėje, bet iš tiesų – nuokalnėje. Įsivaizduokite: savo beveik penkias tonas sveriantį sąstatą aš vienas pastūmiau į viršų. Sako, kad tai optinė iliuzija, bet protas nenori tuo patikėti. Tą patį mačiau ir keliautojų veiduose. Po sustojimo dar ilgai svarstėme, kaip tai įmanoma.

Nusileidę nuo kalnų pasukome rytinės Dhofaro pakrantės link. Iš pradžių kelias dar vedė palei jūrą ir nedideles pakrantės gyvenvietes, tačiau vėliau prasidėjo dar vienas ilgas pervažiavimas į šiaurę. Važiavome beveik keturiolika valandų, o Khaluf apylinkes pasiekėme tik po vidurnakčio.

Ši diena kilometrais beveik prilygo kelionei iš Jebel Shams į Salalah. Skirtumas tik tas, kad dabar prieš akis laukė ne žali kalnai, o baltos kopos ir laukinė centrinio Omano pakrantė.

Nakvynę buvome suplanavę laukiniame paplūdimyje tarp cukraus baltumo kopų. Tačiau vėjas buvo toks stiprus, o smėlio audra tokia pikta, kad automobilio duris teko laikyti dviese, kad jų neišplėštų. Dėl oro sąlygų nutarėme į suplanuotą vietą nevažiuoti – iki jos būtų reikėję brautis visiška bekele ir paplūdimiu. Tiesiog privažiavome prie pat jūros ir kuo skubiau nuėjome miegoti. Ir visa laimė…

6 diena – Khaluf baltosios kopos ir kelias į Ras Al Hadd

Maršrutas: Khaluf → baltosios kopos → Ras Al Hadd

Atstumas: apie 419 km

Atsikėlę ryte supratome, kad kažkur kalnuose pradūriau treilerio vandens talpyklą. Bet ko gi nesutaisysi su nedideliu gabalėliu „Gorilla Tape“ juostos? :)

Greitai papildėme vandens atsargas netoliese esančioje vandens stotyje. Vos pajudėjus nuo jos, staiga lūžo kitos pusės šakė (matyt tada kalnuose ji irgi buvo nukentėjusi, bet ne iki galo). Laimei, tai įvyko vos už 50 metrų nuo vietos, kurioje galėjau ją susitaisyti.

Šį kartą viskas buvo daug greičiau ir paprasčiau. Iš ankstesnės remonto vietos buvau pasiėmęs reikiamo skersmens vamzdį ir jau žinojau visus matmenis. Pagalvojau, kokia laimė, kad vakar vakare nevažiavome per kopas į numatytą nakvynės vietą. Toks jausmas, lyg kažkas būtų saugojęs mus nuo daug didesnių sunkumų.

Taip jau išėjo, kad į ilgą kelią iš karto neišvažiavome. Iki popietės sukiojomės Khaluf apylinkėse ir tyrinėjome baltąsias kopas. Ši vieta stipriai skyrėsi nuo visko, ką matėme ankstesnėmis dienomis. Šviesus smėlis, kopos ir visai šalia esanti jūra kūrė beveik nerealų kraštovaizdį.

Vėjas nuo vakarykštės dienos dar nebuvo nurimęs, o jūroje siautė didelės bangos. Tačiau vis tiek norėjosi bent šiek tiek pabūti ne automobilyje.

Į ilgesnį kelią šiaurės kryptimi išvažiavome tik antroje dienos pusėje. Ras Al Hadd pasiekėme jau po vidurnakčio. Ir kur gi atvykome? Ogi į paplūdimį, kuriame peri didieji jūriniai vėžliai. Veiksmas dažniausiai prasideda sutemus, tad atvykome tinkamu metu.

Pasistatėme treilerius ir nuėjome stebėti, kaip vėžlienės kasa duobes ir deda kiaušinius. Teko apie valandą pasėdėti paplūdimyje ir žiūrėti, kaip kelios vėžlienės atliko savo mamos pareigas. Šis reginys ir tapo dienos kulminacija. Labanaktis.

7 diena – Ras Al Hadd, Wadi Mibam ir Wadi Bani Khalid

Maršrutas: Ras Al Hadd → Wadi Mibam → Wadi Bani Khalid

Atstumas: apie 275 km

Po vėlyvo atvykimo į Ras Al Hadd ir naktinio pasivaikščiojimo tarp vėžlių ryte neskubėjome. Pusryčiai, vandens atsargos – ir į kelią. Pajudėjome tik apie 12 val. ir patraukėme pakrante.

Svarbiausias šios dienos sustojimas buvo Wadi Mibam.

Kas yra wadi? Tai aukštų kalnų apsuptas slėnis arba kanjonas, kurį per šimtmečius, o gal ir per tūkstantmečius išgraužė lietaus vanduo. Wadi Mibam turi gražius 10–15 metrų aukščio krioklius. Keliautojus sužavėjo ne tik jie, bet ir pats važiavimas į slėnį.

Jis yra aukštai kalnuose, maždaug už 6 km nuo pagrindinio kelio, kur palikome Mindaugo sąstatą ir mano priekabą. Keliukas toks siauras, kad vietomis nuo veidrodėlių iki uolų likdavo vos 10 cm, tad su treileriu čia niekaip neįvažiuotum. Prieš kiekvieną posūkį vairuotojas privalo papypinti, kad iš priekio atvažiuojantis žmogus žinotų ir būtų atsargus. Porą valandų pasimaudėme, palaipiojome uolomis ir vėl leidomės į kelią.

Tą dieną buvome suplanavę dar tris tokias vietas, tačiau mums pakako ir vienos. Iš Wadi Mibam pasukome į šalies gilumą ir vakare važiavome Wadi Bani Khalid kryptimi. Tai irgi sudėtingai pasiekiama vieta.

„Google Maps“ kelis kartus nuvedė ne ten. Atsidūrėme nepravažiuojamame kaimelyje, kur naktį užstrigome siaurose gatvelėse ir sutrikdėme eismą. Laimei, omaniečiai pasirodė draugiški bei kantrūs: padėjo atbulomis išlaviruoti treilerius tarp senovinių namų ir visokių palmių, o vienas gydytoju dirbantis vietinis patarė, kaip ir kur privažiuoti.

Tamsoje vėl teko paklaidžioti siaurais kalnų serpantinais, tačiau nakvynės vietą radome. Buvo apie 22 val. Vakarieniaudami nutarėme, kad pagrindinius kelionės tikslus jau pasiekėme. Pasitarę nusprendėme rytoj nebevažiuoti į kitą nakvynės vietą, o šiek tiek pasikankinti ir traukti atgal į Emyratus – namo.

8 diena – Wadi Bani Khalid ir ilgas kelias namo

Maršrutas: Wadi Bani Khalid → šiaurinis Omanas → Abu Dabis per Al Ainą

Atstumas: apie 800 km

Paskutinį rytą praleidome Wadi Bani Khalid apylinkėse. Atsikėlęs anksčiau nutariau vienas pavažiuoti ir pasižiūrėti, kaip galėtume ištrūkti iš nakvynės vietos. Nakvojome aukštai kalnuose, o apačioje matėsi Wadi Bani Khalid tvenkiniai. Vietos buvo nedaug, tad dar iš vakaro teko atsikabinti treilerį. Ir gerai, nes kitaip būčiau su juo užstrigęs apačioje esančio miestelio gatvelėse.

Apžiūrėjau galimą maršrutą ir grįžau ant kalno. Keliautojai jau buvo atsibudę. Ore jautėsi šioks toks nuovargis. Net nakvynės vieta jiems nelabai patiko. Čia mūsų nuomonės išsiskyrė, tačiau galbūt kalti buvo mano sentimentai – prieš dešimt metų, per pirmąją kelionę į Omaną, nakvojau lygiai toje pačioje vietoje.

Užsikabinau treilerį – ir į kelią. Nuotaikos greitai pasitaisė. Žemyn važiavome tokiu siauru keliuku, kad jei kuris nors gyventojas būtų atidaręs savo vartelius, niekaip nebūčiau pravažiavęs. Vienoje vietoje net atrodė, kad markize paliečiau stulpą. Pamatytumėt, kiek džiaugsmo sukėlėme vietiniams vaikams – jie sveikinosi ir mojavo.

Prieš akis laukė paskutinis ilgas pervažiavimas per šiaurinę Omano dalį. Po savaitės kalnuose, dykumose, paplūdimiuose ir wadi slėniuose vėl grįžome prie pažįstamų Emyratų kraštovaizdžių.

Tiesa, pasienyje turėjome kuriozą. Pasirodo, yra gal keturi pasienio punktai, tačiau kitų šalių piliečiai sieną gali kirsti tik viename iš jų. Padarėme klaidą įvažiavę į punktą, kuriame mūsų nepraleido. Tačiau norint išvažiuoti vėl teko pereiti visas patikras. Į Emyratus įvažiavome po 20 val. Beliko nuvežti keliautojus į Abu Dabį.

Pabaiga

Pirmoji klajonė po Omaną įvyko ir pavyko. Taip, teko kai ką keisti, kai ko atsisakyti. Tapo aišku, kad vėlyvas išvažiavimas iš Abu Dabio turėjo didelės įtakos visai kelionei. Nors bandėme tai kompensuoti atsisakydami kai kurių taškų, pavėlavimo pasekmės jautėsi iki pat pabaigos.

Tačiau dėl to šią kelionę ir vadinu klajone. Neturėjome griežto plano – viskas buvo „kaip gausis“. Kelionė labai aktyvi. Ji netinka ieškantiems ramaus poilsio ir reikalauja ištvermės, lankstumo bei pasiruošimo ilgiems pervažiavimams. Nors už mane vyresni keliautojai jautėsi puikiai – ilgesnių pervažiavimų metu jie vis saldžiai pamiegodavo. :)

Trumpai apie kelionę

– **Trukmė:** 8 dienos ir 7 naktys;

– **bendras nuvažiuotas atstumas:** apie 4 260 km;

– **startas ir finišas:** Abu Dabis, Emyratai;

– **transportas:** „Toyota Sequoia“ su bekelės kemperiu-treileriu ir „Toyota Tundra“ su bekelės kemperiu-treileriu;

– **nakvynės:** išskirtinai laukinėse vietose;

– **geriausia vieta:** Salalah ir Jabal Samhan kalnas;

– **problemos:** sulūžusios treilerio šakės – grįžus teks visas keturias perdaryti, patobulinti ir sustiprinti – bei pradurta vandens talpykla.